Sugrizhimas prie rudens pavasari...

Liūdnoka diena.. Pirmadienis visada sunki diena, ypatingai.. Truputėlis pasvarstymų.

Ji stovėjo ant takelio, vien tik judviejų numinto. Bet pėdsakų jau nesimatė... Jo siluetas vis dar juodavo ant horizonto, tarsi mažas ir bereikšmis taškas, bet uždarantis savyje visą pasaulį.
Jos dovanota meilė liko ant jo bato pado, sulig kiekvienu žingsniu vis labiau mindžiojama ir įspaudžiama į šlapią žemę. Lijo...

But you left me in the rain... -pažįstamos dainos žodžiai.

O šiemet ruduo buvo ypatingai gražus.

Kodėl jis išėjo? Matyt nesutapo energijos ar magnetiniai laukai.. Ką jis pasakė? Nieko. Nors kartais tai būna blogiausia. Tyla, perteikianti neištartas mintis, neatskleistus jausmus... Ką jis paliko? Švelnų kvapą ant megztinio rankovių, sakinius, giliai įsirėžusius į atmintį, kitus prisiminimus, svajonių šukes, ilgesį...

Tuo tarpu lašai tyliai sruvo jos plaukais, skruostais... Per sūrūs – dirstelėjo mintyse.
Ant lūpų nusileido snaigė. Viena vienintelė. Saldi ir šilta – dangaus bučinys? Švelni praeities vizija?
Štai baigėsi lapkritis. Pirma žiemos diena. Lapkritį viskas atrodė žymiai paprasčiau ir šviesiau, saldųjį lapkritį.

Žiemą aistros atšąla. Ir jos įkaitintą širdį netrukus sukaustys šalnos.