Some Blah Blah bout love <33

So sorry, nes tai jau buvo kazhkur publikuota, bet ash tai atkartoju, nes be galo miela :)~

Meilė vaikiškomis akimis:

"Meilė yra tai, kas tave verčia šypsotis net kai esi pavargęs". Teri (4 metų)


"Meilė yra kai mano mamytė padaro kavos tėveliui ir prieš duodama paragauja, ar ji skani". Dani (7 metų)


"Meilė - kai tavo šuniukas laižo tavo veidą net po to, kai tu jį buvai palikęs visą dieną". Meri En (4 metų)


"Kai tu ką nors myli, tavo blakstienos virpa, o iš tavęs skraido mažos žvaigždutės". Karen (7 metų)


"Meilė - kai pasakai berniukui, kad tau patinka jo marškiniai ir po to jis dėvi juos kasdien". Noelė (7 metų)

[...] "Diena, kurios nebuvo"

– Pakentėk dar truputėlį, aš noriu, kad išklausytum viską. Iš pradžių, kai VISA TAI suvokiau, buvo be galo baisu: kuo stipresnė, kuo karštesnė, kuo skaistesnė meilė, tuo didesnei vienatvei ji tave pasmerkia, išdegindama visa aplinkui – ir orą, ir vandenį, ir medžius, ir gyvūnus, ir daiktus, ir žmones. Viską!

(Ar jūs suprantate, ką ji kalba?)

– Bet baisu buvo tik iš pradžių. Paskui aš pamačiau, kad meilė ne izoliuoja, o sujungia su pasauliu. Visata alsuoja meile, ne, Visata – tai meilė, tai absoliuti meilės melodija. O mes tik instrumentai, turintys daugiau ar mažiau galimybių, siauresnį ar platesnį diapazoną. Vis kitaip tą pačią melodiją groja koks lumzdelis, fleita, būgnas, liutnia, vina, smuikas, gitara, vargonai. Taip ir žmonės – kiekvienas myli kitaip. Ir žmonės kaip instrumentai, galintys prasčiau ar tobuliau sugroti absoliučią meilės melodiją. Tikriausiai yra ir tokių, kurie suvokia visą meilės pilnatvę, bet vargu ar jie išlieka gyvi. Ne. Tai – lyg žaibas, – ji nutilusi ėmė pravira burna gaudyti orą, lyg būtų ilgai bėgusi per kaitrą. – Toji tiesa iš pradžių man buvo lyg nepakeliama našta, kurios negalima su niekuo pasidalinti, it Anderseno Undinėlės skausmas, kiekviename žingsnyje primenantis apie meilę. Jaučiausi, lyg visų nemokančiųjų mylėti neviltis būtų ūmai užversta man ant pečių. Bet sykį pajutau, kad toji našta virto sparnais, o skausmas – palaima skraidyti. Tu supranti?

Aš nesupratau ir pasakiau jai:

– Taigi ir skrisk iš čia, langas atdaras, ir duris galiu atidaryti...

– Kodėl tu toks piktas? – paklausė labai švelniai.

– Todėl, kad atėjai čia neprašyta, o prašoma neišeini. Aš nesuprantu ir nenoriu suprasti, ko tau iš manęs reikia, – aš siutau.

– Bet aš juk tau kalbu apie meilę...

– O aš gesinu nuorūkas tau į širdį! Darome išvadą – visi vyrai niekšai. – Jei mane išprovokuoja, moku būti stulbinamai šlykštus.

– Ak, ką tu, ką tu! Aš juk atėjau čia siūlydama savo meilę...

– O aš spjoviau tau į veidą ir parodžiau duris!

– Na matai, koks tu piktas. Ir visi tokie. Visi. Niekas neįstengia suprasti kito. Vienintelis jūsų visų tikslas – sulaužyti kam nors sparnus!

– Vaikeli, ko verti sparnai, jei juos taip lengva sulaužyti? – paklausiau. – Pagal tavo teoriją nėra jėgos, stipresnės už meilę, ja pulsuoja Visata, jos sklidina tu, tai kas gi gali tau pakenkti?

– Na taip, tu lyg ir teisus, bet ne visai... Ak, aš niekada nemaniau, kad taip pragariškai sunku susikalbėti su žmonėmis!

Aš irgi – nemaniau!

– Taip, taip, vaikeli, visi žmonės priešai!

– Ak, na kodėl tu toks žiaurus?! Ir visi – tokie. Tikriausiai anksčiau ar vėliau mane išveš į beprotnamį...

– Žinai – geriau anksčiau! – sušukau ir išlėkiau į koridorių prie telefono aparato. Taip taip, aš visai rimtai ryžausi kviesti greitąją iš nervų ligoninės – kas daugiau man beliko daryti? Ji lyg kamuolinis žaibas išlėkė paskui mane, stvėrė iš rankų telefono ragelį maldaudama:

– Ak ne, ne, nereikia, prašau tavęs! – jos akys buvo pilnos ašarų. – Viskas viskas, aš išeinu! – kūkčiojo puldama atgal į kambarį.

Aš nuėjau virtuvėn, nes nebeturėjau jokio noro matyti tos mergaitės. Išeis neatsisveikinus ir nepalydėta! Išskris! Įsitempęs laukiau žingsnių koridoriuje ir durų trinktelėjimo. Tačiau buvo įtartinai tylu. Praradęs bet kokią savitvardą, šokau kambarin ir apstulbęs sustingau tarpduryje: atrodė, lyg mano kambarin būtų nupuolęs Vrubelio Demonas, Markeso Labai Senas Žmogus Dideliausiais Sparnais ar visas pulkas Ikarų. Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė kniūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės.[...]

[Jurga Ivanauskaitė]

-And if I made you mad today, tell me would you love me tomorrow?

-No

-or would you say that you don't care, and then leave me standing here..

"guess so.."

"that's enough"

.